Vytinės juostos – viena iš seniausių liaudies audinių grupė, kurios svarbiausioji funkcija nulėmusi šio gaminio pavadinimą. Jų paskirtis sujuosti drabužius. Vyrai ir moterys susijuosdavo vasarinius ir žieminius, kasdieninius ir išeiginius drabužius. Jomis puošdavo skrybėles, kiklikus, apsiūdavo drabužių kraštus. Plonesnes juosteles naudodavo parišimui įvairiems buitiniams rakandams. Jomis taip pat suvarstydavo apavus. Ir šiandieną vytinė juosta yra neatskiriama tautinio kostiumo dalis.Istoriniai duomenys teikia, jog pačios seniausios vytinės juosto yra rastos IVa. Medžionėse (Prienų raj.) turtingos moters kape. Džiugu, kad jos atkeliavo iki mūsų laikų. Nemažai jų turi sukaupę įvairūs Lietuvos kraštotyriniai muziejai. Tačiau pati technologija beveik išnykusi. Labai nedaug Lietuvos tautodailininkų jas veja.

 

Aš vytinėms juostoms naudoju tik vilnonius ir pusvilnonius siūlus. Puikiai tinka kiliminiai siūlai. Siūlai turi būti tvirtesni, storesni. Plonus siūlus naudoju tik puošybai. Siūlų spalvų gamą naudoju sodrią: raudoną, žalią, violetinę, baltą, juodą, mėlyną, geltoną, rudą. Nemažai naudoju ir šių spalvų atspalvių. Pagrindiniam raštui naudoju 3 - 4 spalvas, kraštui 1 - 3 spalvas. Ataudo siūlą naudoju tokios pačios spalvos kaip juostos kraštas Pagrindiniai mano įrankiai yra medinės 4,5cm. kvadratinės lentelės su keturiomis skylutėmis kampuose siūlams įverti ir mezgimo žiogelis. Galima naudoti ir kitokios faktūros lenteles: plastikines, kartonines, gintarines. Jei audžiu 3 m. juostą, metimą darau 4m. 1/3m. siūlų susiaudžia. Dažniausiai audžiu ilgas juostas - 3m. , kad galėtų žmogus save apjuosti 2 kartus.

 

            Technologija. Pasirenku raštą ir pagal jį veriu siūlus. Keturi suverti siūlai į lentelės skylutes, juostoje susisuka į virvutę. Jeigu visi keturi siūlai vienos spalvos , išilgai juostos eina vienspalvis ruoželis. Norint gauti skersinius ruoželius, keliose lentelėse veriu 2-3 spalvų siūlus. Suvėrus siūlus, suimu galus ir surišu mazgu. Įtvirtinu juos, pririšu prie durų rankenos ar kitur. Įtempiu vienodai kitų siūlų galus. Kitam gale juos vėl užfiksuoju mazgu. Jei veju trumpą juostelę, tai vieną galą tvirtinu prie juosmens, o jeigu juosta ilga – abejus juostos galus sujungiu ir surišu vienu mazgu. Susidariusia kilpa apjuosiu savo liemenį. Surištas mazgas turi būti ties dešine ranka. Toliau pagal rašto schemą atidžiai sudedu raštą. Dažniausiai juostos raštas nuo vidurio kartojasi simetriškai, todėl, surinkus raštą iki juostos vidurio, dedu iš kito krašto vidurio link. Viršutiniai ir apatiniai lentelės siūlai sudaro žiotis. Pro jas prakišu ataudo siūlą. Lenteles suimu abiem rankom  visas kartu ir pasuku į save per vieną kraštinę. Skylučių ir siūlų padėtis pasikeičia. Susidaro naujos žiotys. Praveriu ataudą. Primušu jį ranka ar liniuote. Audimą kartoju iš pradžių. Audimo metu sukant lenteles iš kiekvienos lentelės siūlų susisuka virvelė tiek vienoje, tiek kitoje lentelių pusėje. Tai trukdo dirbti. Todėl nuvijus 1,5m. įtvirtintų siūlų galą atrišu, išpainioju ir vėl vienodai įtempus užfiksuoju. Dirbu toliau.

 

           

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vytinės juostos svarbiausia dekoro priemonė – ornamento piešinys. Vijimo būdu galima sukurti įvairiausių raštų. Jie susidaro iš besikartojančių elementų: eglučių, kryželių ,įstrižų skersų ruoželių, rombų, tiesių ir laužtų linijų. Tai nėra beprasmiški ženklai, o prasmingi įvairių sąvokų simboliai, atėję iki mūsų laikų iš gilios senovės, turėję mitologinę prasmę. Tai simbolių raštas, kuris mums pasakoja apie senolių pasaulėžiūrą. Mokslininkė Marija Gimbutienė sako, kad „tai simboliuose gyvenantis praėjusių amžių palikimas“. Jie iki mūsų dienų išliko beveik nepakitę, tik skirtinguose Lietuvos regionuose kitaip vadinami. Visi ženklai simbolizuoja gėri nešančius dalykus: vaisingumą, nemirtingumą, apsaugą, globą, gerus linkėjimus.

 

Aš dažniausiai savo raštuose naudoju šiuos simbolius: žalčio(gyvatėlės), kryžiaus, rombo, eglutės.

 

 Įspūdinga šių juostų puošyba. Jų galus aš puošiu ne tik siūlinėmis juostelėmis, bet ir įvairiaspalviais bumbuliukais padarytais iš siūlų. Kuo jų daugiau tuo įspūdingiau jos atrodo. Kartais naudoju kutą, kaip puošybos elementą. Naudoju puošybai ir siūlines sagutes.

  

 

 

         Juostos lietuvių tautos gyvenime ir apeigose

 

Vaikščiojo brolelis panemunėm

Jo kepurėlė ant šalužės

Šilku juostužėlės lyg žemužė

( Veliuona )

 

Iš istorijos skyriaus jūs žinote, kad seniausios vytinės juostos mūsų dienas pasiekė iš IX amžiaus. Kiekvienos merginos svajonė buvo turėti kuo daugiau ir kuo gražesnių juostų. Motinų ir senelių pamokytos, mergaitės juostas pradėdavo austi anksti.

 

Vytinės juostos turėjo tris paskirtis:

• apeiginė – sakralinė

• dekoratyvinė

• buitinė.

Lygiai tokias pat paskirtis vytinės juostos turėjo ir Latvijoje, artimiausioje mūsų kaimynystėje.

 

      Apeiginė – sakralinė. Be juostos, nepraeidavo nė viena šventė ar svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai. Juosta buvo dovanojama kūdikiui gimus, su juostomis, išmargintomis tam tikrais ženklais, nuleisdavo mirusįjį į duobę. Dar XX a. kai kur nuotakos sutuoktuvių proga juostą dovanodavo kunigui. Senesniais laikais vestuvių metu nuotaka juostas veždavo į jaunojo namus kaip kraitį ir išdovanodavo jų neįtikėtiną kiekį. Mitologine prasme juosta simbolizuoja žmogaus ryšį su pasaulio elementais – žeme, dangumi, gyvybe, stichijomis, Dievu. Nuotakos įžengimas į jaunikio namus tolygus įžengimui į kitą pasaulį, su kuriuo būtina užmegzti kontaktą. Tad juostas marti dovanodavo ne tik savo vyro šeimai, piršliams, muzikantams, kaimynams ir net piemenukams, bet ir dėdavo ant duonos kepalo, kuris per visas vestuves išbūdavo ant stalo neprariektas, kad jaunavedžiai visą gyvenimą turėtų duonos. Jaunoji, vykdama į jaunojo namus, mesdavo juostas ant ežios, skiriančias laukus, rišdavo ant pakelės medžių, kryžiaus. Užrišdavo ją ant kiemo vartų, įėjus pirkion jaunoji permesdavo juostą per pripečkį, juosta surišdavo anytos patalus. Pirmą kartą eidama vandens, ji rišdavo juostą ant svirties, tvarte dėdavo ant ėdžių. Marti palikdavo juostas kiekviename trobesyje : tvarte, daržinėje, klėtyje. Parišdavo jas netgi ant sodo medžių šakų. Juostomis aprišdavo visus žemės ūkio padargus. Rugiapjūtės metu juosta aprišdavo pirmąjį pėdą. Eidama į pirtį, juostą užmesdavo ant krosnies akmenų. Tai buvo dovanos geriausioms namų dvasioms bei žmonėms, kurių palankumo tikėjosi sulaukti jaunamartė. Įžengusi į vyro namus. Ji tarsi tiesdavo juostomis kelią į šį naują pasaulį ir jame gyvenančių žmonių širdis.

 

 Paprotys apjuosti piršlį per vestuves išlikęs iki mūsų dienų.

 

 Ne tik vestuvių apeigų metu reikėjo daugybės juostų, bet ir per krikštynas. Gražiausia juosta kūma aprišdavo kūdikį, veždama jį krikštyti. Juostas per krikštynas aukodavo medžiams, nes juose, pagal senų žmonių padavimus, ne tik dievai gyvendavę, bet ir mirusiųjų vėlės įsikurdavusios.

 

Manoma, kad kiekvienai šventei juostos buvo puošiamos skirtingais raštais. Tai nelyginant laiškai ar dokumentai, kuriuose raštais „užšifruotos“ senovės žymių sampratos apie Visatos sandarą ir žmogaus vietą makrokosmose. Net pats žodis „raštas“ tarytum patvirtina, kad ženklai ant juostų nelyginant įrašai.

 

Nemažai šimtaraščių juostų iš Mažosios Lietuvos pasiekė ir mūsų dienas. Daug jų turi ir latviai. Ypatingos yra Vidzemės regiono, Lietvardės vietovės juostos. Daugelis mokslininkų po šią dieną jas nagrinėja ir bando perskaityti. Manoma, kad į šias šimtaraštes juostas sudėta visų amžių žmonių išmintis.

 

         Dekoratyvinė. Tačiau be mitologinės – sakralinės reikšmės juostos turėjo ir paprastesnę – dekoratyvinę reikšmę. Audėjoms buvo garbė išausti kuo gražesnę jaustą ir ją užrišti ant tuometinių rūbų, nūnai tapusiais „tautiniais“. Gražias juostas, išreikšdamos nuoširdumą, merginos dovanodavo broliams ir patinkantiems jaunuoliams. Vyrai vytinėmis juostomis puošdavo skrybėles. Taip pat vytinėmis juostelėmis su gausiomis bumbulų puokštėmis puošdavo batų aulus.

 

 Iki šių dienų garbingiems svečiams arba brandaus jubiliejaus proga dovanojamos dekoratyvinės juostos, kurios tapo „suvenyrais“. Nemažai tautodailininkų Lietuvoje vytinėmis juostomis ir šiandieną dekoruoja rūbus, puošia savo būstus.

 Latviai taip pat įvairiais šimtaraščių juostų fragmentais puošia savo kasdienius ir išeiginius rūbus.

 

          Buitinė. Vytinės juostos buityje buvo naudojamos beveik kas dieną. Moterys siauromis juostelėmis pasirišdavo ilgus, plačius sijonus, susivarstydavo liemenis. Vyrai platesnėmis juostomis susijuosdavo sermėgas, kailinius, trinyčius. Siauras vytines juosteles naudojo  vyžų apivaroms, naginių raiščiams, baltų lininių kelnių raišteliams. Iš juostelių buvo siuvami prijuosčių ir sijonų juosmenėliai. Eidamos uogauti ir grybauti moterys jomis pasirišdavo krepšelius ir lauknešėlius. Gėda būtų jaunamartei, jei ji pirmą kartą nešdama lauknešėlį dirbančiai šeimynai, parištų virvele, o ne juosta. Sėtuvės taip pat būdavo parišamos juostomis.

 

 

           Vytinių juostų spalvos ir kompozicija įvairiuose Lietuvos regionuose

 

Aš ainu kelaliu ragu dangų rėždamas,

Barzdu kelių šluodamas.

Ir suscikau mergelių pulkų,

Aš mergelėm labų rytų,

Man mergelės po juostelį.

(Adutiškis. Švenčionių apskr. )

         

Lietuvė audėja, būdama betarpiškai įsijautusi į gamtą, juostose kuria įvairius raštus. Čia nėra natūralizmo. Iš gamtos formų ji paima tik tai, kas esmingiausia ir reikalinga juostos kompozicijai, atsižvelgdama į medžiagas bei technologijos reikalavimus.

Lietuvių liaudies juostų spalvinė gama labai plati. Tačiau kiekvieno regiono juostos buvo kitokios.

 

Dzūkai mėgdavo mėlyną, žalią, violetinę, tamsiai raudoną, geltoną, oranžinę spalvas. Nevengdavo ryškios rožinės spalvos.

 

      Suvalkietiškų juostų spalvos panašios į dzūkų, gal tik kiek dažnesni ryškūs raudoni, rožiniai, žali ir mėlyni atspalviai. Čia dažniau, kaip kitur, sutinkamas „svastikos“ ženklas. Suvalkietėms būdinga įrėminti centrinį ornamentą ne tik beraščiu pakraštėliu, bet dažnai dar ir siauresnėmis, mažiau sudėtingomis kitos spalvos rašto juostelėmis.

 

      Aukštaičių juostų spalvos nėra ryškios, jų deriniai subtiliai pasteliniai. Dažnai spalva – tamsi, tarsi dažyta augaliniais dažais. Mėgstama šviesiai ruda (eglės kamieno) spalva, juoda bei pilka. Nemažai raudonos spalvos. Būdinga žymė – siauras juostos pakraštėlis.

 

       Žemaičių juostos tamsiausios. Čia archeologiniuose kapuose randama vytinių juostų pavyzdžių daugiausiai, tačiau tautiniame kostiume iki XX a. išliko mažiausiai. Dominuoja raudona, žalia, ruda, violetinė spalva. Nemažai tamsiai mėlynos spalvos.

 

Į vytines juostas reikia žiūrėti, kaip į tam tikrą užbaigtą kūrinį. Jos žavi savo paprastumu ir tobulumu.

 

Vytinių juostų pavyzdžiai muziejuose yra skurdoki, tačiau žinant, kad rinktinių juostų technologija, greičiausia, atsirado būtent ištobulinus rinktinį raštą, atliktą lentelėmis, galima teigti, kad juostų kompozicija ir koloritas iki XX a. išliko nepakitęs.

 

Vytinei juostai būdingas uždaros kompozicijos siekimas. Ji turi dvi dalis:

• Kraštelį, kitaip vadinamą pakraščiu.

• Pagrindinį raštą.  

       

 Dažniausiai  vytinėse juostose pakraštys nebūna labai išplėtotas. Jį sudaro siūlai, einantys iš 1 – 5 lentelių. Pakraštį gali sudaryti skirtingų spalvų išilginiai, skersiniai ir įstrižiniai ruoželiai, mažosios „eglutės“.

 

 Didžiausia lentelių dalis skiriama pagrindiniam raštui. Audėja jaučia juostos konstrukciją, ji pabrėžia pagrindinį geriausiai matomą raštą, kurio išdėstymas ir savitumas, vis pabrėžia pagrindinį geriausiai matomą raštą, kurio išdėstymas ir savitumas vis dėlto daug priklauso ir nuo juostų audimo būdo.

 

Juostose tiek raštai, tiek spalvos yra tvarkomos gilios vidinės kūrėjo logikos. Vytinės juostos pasižymi motyvų išdėstymo monotonija, kuri būdinga ir kitoms lietuvių liaudies meno šakoms, ypač liaudies dainoms. M. K. Čiurlionis sakė: „Ritmo monotonija – tai viena iš svarbiausių ir, drįstu pasakyti, gražiausia mūsų dainų ypatybė“. Tokios pat ritmo monotonijos prisodrinti ir mūsų liaudies audiniai, ypač vytinės juostos. Darniai sumanytas motyvų kartojimas yra pagrindinė mūsų liaudies audinių raštų savybė.

 

Vytinių juostų grafišką raštą gyvina spalvos, kurios daugiausia derinamos kontrasto būdu, pagrįstu šiltų ir šaltų tonų santykiais. Spalvinis kontrastas yra svarbiausia harmonijos priemonė. Juostų spalvos ir ornamentai sudaro nedalomą visumą.

 

 Patarimai:

• Juosta bus gražesnė, jei pakraštėlį atskirsite nuo pagrindinio rašto vienspalviais išilginiais ruoželiais.

• Juostoje būtinai turi būti nors viena pakraščio lentelė, iš kurios išėję siūlai sudaro vienspalvį išilginį ruoželį. Jis tarsi užbaigia juostą.

• Juosta bus gražesnė, jei pagrindinis raštas šviesus, o pakraštys tamsus, ir atvirkščiai, - jei pagrindinis raštas tamsus, tai pakraštys šviesus.

• Juosta bus gražesnė, kai pagrindinio rašto labai neišskaidysit. Jeigu taip atsitiks, tada pakraštyje suverkite į kelias lenteles vienspalvius siūlus arba naudokite mažosios eglutės rašto elementą.

• Jeigu jūsų raštas stambus, ryškus, tai pakraštėlį galima susmulkinti. Į vieną lentelę suverkite keturis skirtingų spalvų siūlus. Iš jų galima surinkti skersinį arba įstrižainį keturių spalvų ruoželį, mažąją „eglutę“.

• Pakraščio raštelį, jei tai įstrižinis brūkšnelis, arba mažoji ‚eglutė“, galima perverčiant lenteles išplėsti iki smulkaus rašto, kaip mėgdavo daryti Suvalkijoje.

 

 

Lietuvių liaudies juostų simboliai

 

 Lietuvių liaudies juostų raštus, jų simbolius daugiausia Lietuvoje yra nagrinėjęs ir tyrinėjęs V. Tumėnas. Jis mano, kad lietuvių

liaudies juostų ir jų ornamentų ištakos siekia tuos laikus, kai žmogus buvo mitologiškai įprasminęs visą pasaulį, net ir savo

daiktus, ypač aprangą.

 

Juostų ornamentas – tai tarsi gyvas savotiško senovės laikų rašto pavyzdys:

• Rombas – Žemės simbolis.

• Rombas su taškeliais, dažniausiai vadinamas „akute“, „varnos akele“. Jis buvo siejamas su dangaus dievybe. Tai moteriškumo simbolis.

• „Varlytė“. Šis ženklas – vaisingumo, gyvybingumo, žemiškumo, moteriško prado simbolis.

• Rombas su „ataugėlėmis“, vadinamas „eršketėliu“, bet dažniausiai „roželė“. Manoma, kad tai Gyvybės Medžio ir jo žiedų įvaizdis, meilės simbolis. Taip pat simbolizuojantis grožį ir sveikatą.

• Dantytas rombas, dažnai vadinamas ‚obuoliuku“. Jis dažniausiai simbolizuoja vaisingumą, giminės pratęsimą, meilę ir vestuves.

• Rombas su kabliukais – vadinamas „vėželiu“. Tai vaisingumo, žemiškos gyvybės simbolis.

•  „Kryžiukas“, „Krikštelis“. Kryžius laikomas pagoniška saulės, ugnies emblema. Šio ženklo vaidmuo – globojantis, gero linkintis. Tai apsaugos ir dvasinės saugos  simbolis.

• „Svastika“ – ugnies ir saulės simbolis, dar vadinamas besisukančios saulės simbolis. Kuriančioji galybė judėjime. Tai sėkmės, laimės simbolis.

•  „Žalčiukas“. Šis ženklas turėjo daug reikšmių. Jis siejamas su žemės, žmonių ir gyvulių vaisingumu sveikata, su žmonių laime ir gerove, su mirusiųjų globa. Žaltys simbolizavo gyvybės energiją, todėl jis buvo siejamas su vandeniu ir mėnuliu. Taip pat buvo manoma, kad žaltys – tai tarpininkas tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių.

•  „Eglutė“, dar vadinama „laimės šluotelė“ – Gyvybės Medžio ir  nemirtingumo simbolis. Jis apsaugo nuo blogio ir reiškia laimės linkėjimą. Tai Laumės ir Laimės įvaizdžių ryšys. Sakmėse eglė laikoma šventu medžiu, kadangi velnias negalįs slėptis po ja, nes jos šakos auga kryželiais.

• Stogelis su kabliuku – vadinamas „žirgeliu“. Tai ne tik apsaugos nuo negandų, bet ir teikiantis dievišką globą simbolis.  

 

Šiuos ženklus įaudžiant į juostą, buvo koduojami linkėjimai ir sveikinimai. Mūsų žmonės tai žinodami galėdavo juos perskaityti.

 

 Vytinės juostos tai - tam tikras užbaigtas meno kūrinys. Jos žavi savo paprastumu ir tobulumu.